Hemorojus – tai uždegiminė tiesiosios žarnos liga, kurios metu plečiasi vidiniai tiesiosios žarnos veniniai mazgai; kai kuriais atvejais uždegiminiai mazgai gali iškristi į išorę; pasitaiko ir kombinuotų hemorojaus formų.
Kaip pasireiškia hemorojus?
Dažnai uždegiminius procesus lydi kraujavimas iš išsiplėtusių venų mazgų. Sergant šia liga pacientai gali jausti sunkumą, deginimą ir niežėjimą išangėje bei skausmą tuštinimosi metu.
Hemorojus yra labai dažna tiesiosios žarnos patologija, kuria serga tiek vyrai, tiek moterys. Šiai ligai būdingas laipsniškas progresavimas; laiku nesiėmus gydymo priemonių, pacientui gali prireikti skubios pagalbos. Statistika rodo, kad vienoje šalyje 75 % diagnozuotų hemorojaus atvejų taikomas chirurginis gydymas. Chirurginės intervencijos galima išvengti, jei kreipsitės į specialistą pradinėje hemorojaus stadijoje.
Hemorojaus etiologija ir patogenezė
Pagrindinis hemorojaus vystymosi etiologinis veiksnys yra kraujotakos disfunkcija hemorojaus venų sankaupose, išprovokuojanti distrofinius raumenų ir jungiamųjų struktūrų pokyčius, fiksuojančius mazgus išangės kanalo viduje.
Svarbų vaidmenį hemorojaus vystymuisi vaidina šią ligą skatinantys veiksniai: sėslus gyvenimo būdas, polinkis į žarnyno sutrikimus (dažnas viduriavimas ar vidurių užkietėjimas), piktnaudžiavimas alkoholiu ir aštriu maistu.
Hemorojų gali sukelti ir profesinės ypatybės, reikalaujančios ilgo sėdėjimo (pilotai, vairuotojai ir kt.). Be šių veiksnių, šios ligos išsivystymą gali sukelti tam tikros sporto šakos (svorių kilnojimas, jodinėjimas, važiavimas dviračiu).
Moterų populiacijoje hemorojus gana dažnai yra nėštumo ir gimdymo pasekmė.
Hemorojaus klasifikacija ir simptomai
Diagnozės metu specialistai naudoja hemorojaus klasifikaciją, atsižvelgdami į patologinio proceso lokalizaciją. Pagal šią klasifikaciją yra trys hemorojaus formos: išorinis (išorinis), vidinis ir kombinuotas (mišri forma). Dažnai vidinis hemorojus yra vidinių tiesiosios žarnos hemorojaus rezginių išsiplėtimo pasekmė, o išoriniai hemorojus daugiausia susidaro iš poodinio veninio išangės rezginio. Kombinuota hemorojaus forma reiškia vidinio ir išorinio hemorojaus buvimą.
Vidinis hemorojus
Nepaisant nusistovėjusio vidaus medicinos stereotipo proktologijos srityje, dauguma užsienio specialistų mano, kad vidinis hemorojus yra būtina sąlyga hemorojaus diagnozei nustatyti; remiantis tokiais samprotavimais, užsienio medicinos praktikoje nėra izoliuoto išorinio hemorojaus sampratos. Todėl pavieniai hemorojus vadinami „odos žymėmis“ arba „išangės fimbrija“.
Kombinuotas hemorojus
Kombinuotas hemorojus išsivysto, kai vidiniai hemorojaus rezginiai išplinta už išangės kanalo ir susilieja su juosmens venomis. Šios sąvokos yra gana pagrįstos ir modernios, tačiau šiuo metu jos nėra visuotinai priimtos.
Pagal eigos pobūdį išskiriamas ūminis ir lėtinis hemorojus, kurie iš tikrųjų yra vienos ligos stadijos.
Klinikinis hemorojaus vaizdas pateikiamas keturiais etapais:
- Pirmasis hemorojaus etapas reiškia kruvinų išskyrų iš išangės buvimą, kuri turi būdingą raudoną spalvą ir periodines apraiškas;
- II hemorojaus stadijai būdingas hemorojaus prolapsas ir jų savaiminis mažėjimas. Ne visada atsiranda kraujavimas;
- Trečiosios hemorojaus stadijos progresą rodo šie požymiai: iškritęs hemorojus, kurio negalima sumažinti savarankiškai; jų mažinimas turi būti atliekamas rankiniu būdu. Taip pat gali būti arba nebūti kraujavimas;
- IV stadijoje iškritusio hemorojaus padėties keitimas tampa neįmanomas.
Hemorojaus simptomai
Hemorojaus simptomai priklauso nuo jų formos. Ūminio hemorojaus atveju klinikinis požymis yra išorinio hemorojaus trombozė arba vidinių trombuotų mazgų prolapsas.
Hemorojaus trombozės metu jie žymiai padidėja, pacientas jaučia gana intensyvią proktalgiją (skausmą išangėje), kuri sustiprėja tuštinant.
Pagrindinės lėtinio hemorojaus klinikinės apraiškos yra: deginimas ir niežėjimas perianalinėje srityje, epizodiniai kraujavimai iš išangės, periodiškas hemorojaus prolapsas. Laisvai užsidarius išangės sfinkteriui ir dažnam hemorojaus prolapsui iš išangės gali atsirasti skaidrių gleivinių išskyrų.
Labai dažnas hemorojaus simptomas yra kraujavimas iš išangės. 10% pasaulio gyventojų periodiškai patiria kraujavimą iš išangės, 70-80% ištirtų pacientų su tokiu nusiskundimu paaiškėja, kad yra hemorojus. Deja, dauguma žmonių su tokiais simptomais nesikreipia į medikus, nes kraujavimas yra nedidelis ir periodiškas, o tai savaime padidina grėsmę jų sveikatai, nes ankstyvoje hemorojaus stadijoje yra galimybė išvengti chirurginės intervencijos. Kai kurie pacientai gėdijasi kreiptis į proktologą arba bijo tyrimo metodų.
Paprastai kraujavimas atsiranda tuštinimosi metu. Tai gali būti kraujo pėdsakai ant popieriaus arba raudono kraujo purslai įtempimo metu. Kraujas taip pat gali išsiskirti išmatose tamsių krešulių pavidalu, jei jo lieka tiesiojoje žarnoje po ankstesnio tuštinimosi.
Lėtinio hemorojaus simptomai
Lėtinė hemorojaus forma su seniai egzistuojančiais vidiniais hemorojais pasižymi šių mazgų prolapsu į išorę. Iš pradžių mazgų prolapsas atsiranda po tuštinimosi ar pasitempimo. Ligai progresuojant, mazgai gali iškristi net čiaudint ar kosint, nustoti trauktis savaime, todėl reikia mažinti rankiniu būdu. Jei nėra gydymo, rankinis sumažinimas neįmanomas, o mazgų prolapsas tampa nuolatinis. Iškritę mazgai yra linkę į trombozę ir sukelia didelį diskomfortą pacientui.
Dažnai klinikinis hemorojaus požymis yra išangės niežėjimas, kurio priežastis – nuolatinis išangės odos dirginimas išskyromis.
Hemorojaus diagnozė
Hemorojaus diagnozė yra gana paprasta ir susideda iš kelių procedūrų. Surinkęs paciento ligos istoriją, gydytojas atlieka proktologinį tyrimą. Šis tyrimas gali būti atliekamas skirtingose paciento padėtyse – gulint ant kairiojo šono, ant nugaros, kaip ginekologinėje kėdėje, arba kelio-alkūnės padėtyje. Dažniausiai pirmenybė teikiama gulėjimui ant kairiojo šono, nes taip pacientui yra patogiausia, tačiau skirtingiems tyrimo tikslams gydytojas gali pasiūlyti skirtingas pozicijas.
Perianalinės srities tyrimas
Proktologinio tyrimo pradžioje paciento sėdmenys atsargiai išskleidžiami, gydytojas apžiūri perianalinę sritį ramybės ir įtampos būsenoje. Tokiu atveju galima nustatyti iškritusį ir išorinį hemorojų, išangės odos pažeidimus, opas ir išangės įtrūkimus. Po tyrimo atliekamas perianalinės srities palpacijos tyrimas, leidžiantis nustatyti skausmo ir uždegiminių plombų vietas.
Pirštų tyrimas
Labai svarbus proktologinės diagnostikos etapas – skaitmeninis tiesiosios žarnos tyrimas. Šio tyrimo procesas nereikalauja specialios instrumentinės įrangos ir atrodo gana paprastas. Tačiau, nepaisant vykdymo paprastumo, tokio tipo tyrimas yra labai informatyvus. Skaitmeninis tyrimas leidžia gauti informacijos apie tiesiosios žarnos ir išangės sienelių būklę, neoplazmų ar hemorojaus buvimą, raumenų tonusą, dubens ertmę ir šalia esančius organus (prostatą, gimdą). Apie 80–90% skaitmeninio tyrimo duomenų yra visiškai palyginami su vėlesnių instrumentinių tyrimų rezultatais.
Anoskopija
Norint patvirtinti pirmiau minėtų tyrimų metu gautus duomenis, pacientui rekomenduojama atlikti anoskopiją. Anoskopija – tai išangės kanalo tyrimas ir informatyviausias hemorojaus diagnostikos metodas, atliekamas naudojant specialius skirtingos konstrukcijos vamzdelius. Anoskopas pagamintas iš mažo vamzdelio, kurio ilgis yra 8-12 cm, su ryškaus apšvietimo šaltiniu. Anoskopai gali būti vienkartiniai arba daugkartiniai, su nuožulniu arba tiesiu galu, taip pat gali turėti šoninį langą, kad būtų galima peržiūrėti.
Anoskopas naudojamas ne tik diagnostikos procese, jis taip pat yra neatsiejama daugelio chirurginių intervencijų dalis. Anoskopijos metu galima nustatyti vidinių hemorojaus dydį, skaičių ir vietą, jų pakitimus (uždegimą, kraujavimą, eroziją), taip pat įvertinti judrumą ir prolapso laipsnį.
Sigmoidoskopija
Norint tiksliai diagnozuoti ir nustatyti gretutines tiesiosios ir storosios žarnos patologijas (polipus, navikus, opinius pažeidimus, įvairių formų kolitą, divertikulus), pacientui turi būti atlikta sigmoidoskopija (standžia sigmoidoskopija). Šis tyrimo metodas leidžia visiškai ištirti tiesiąją žarną ir dalį sigmoidinės gaubtinės žarnos (20-30 cm).
Diferencinė diagnostika
Svarbus hemorojaus diagnostikos etapas yra diferencinė diagnostika, kurios tikslas – atmesti kitas ligas, kurių klinikinės apraiškos panašios į hemorojus. Tokios patologijos apima:
- išangės vėžys;
- gaubtinės ir tiesiosios žarnos vėžys;
- ūminė ir lėtinė analinio įtrūkimo forma;
- gaurelių tiesiosios žarnos navikai;
- tiesiosios žarnos fistulės;
- tiesiosios žarnos prolapsas;
- Krono liga;
- nespecifinis opinis kolitas;
- proktitas (po infekcijos, radiacijos ir kt.);
- pavienė tiesiosios žarnos opa;
- endometriozė;
- hipertrofuotų išangės papilių prolapsas.
Diferencinės diagnostikos tikslais gydytojas gali paskirti keletą papildomų tyrimų (irrigografija, kolonoskopija, ultragarsas, KT).
Hemorojaus gydymas
Hemorojaus gydymo metodai priklauso nuo ligos laipsnio ir gretutinių patologijų buvimo. Pradinėje hemorojaus stadijoje dažnai pakanka konservatyvaus gydymo. Taip pat pirmoje hemorojaus stadijoje išgydyti galima skleroterapijos ar elektrokoaguliacijos pagalba. Antros ir trečios hemorojaus stadijos atveju patartina taikyti ligatūrą (perrišimas latekso žiedais arba susiuvimas). Esant trečiajai hemorojaus stadijai, Longo transanalinės rezekcijos technika laikoma produktyviu gydymo metodu. Hemoroidektomija (chirurginis hemorojaus pašalinimas) yra ketvirtos hemorojaus stadijos indikacija. Ūminiu ligos laikotarpiu nurodomas tik konservatyvus gydymas.
Konservatyvus gydymo tipas
Konservatyvus hemorojaus gydymas skirtas pašalinti ar sušvelninti klinikines apraiškas ir susilpninti ūminį procesą. Šiame gydymo etape pacientui skiriama dieta, skirta normalizuoti išmatą. Kai kuriais atvejais rekomenduojama vartoti vidurius laisvinančius vaistus. Taip pat pacientui skiriami vaistai, padedantys sustiprinti venų sieneles. Į konservatyvių hemorojaus gydymo metodų kompleksą įeina tepalų ir tiesiosios žarnos žvakučių su analgetikais, gydančiomis, priešuždegiminėmis, vietinę kraujotaką gerinančiomis ir hemostazinėmis savybėmis.
Esant stipriam kraujavimui, pacientui gali būti skiriami sustiprinti hemostaziniai vaistai.
Vidinio ir išorinio hemorojaus gydymas vėlesniuose etapuose
Pacientai, turintys 2, 3 ir 4 stadijas, turėtų žinoti, kad konservatyvus gydymas yra laikinas ir bet kuriuo atveju reikės veiksmingesnių procedūrų ir chirurginių intervencijų.
Vėlesniuose etapuose atliekama hemoroidektomija apima hemorojaus pašalinimą, kurio metu atliekamas visiškas venų rezginių ekscizija, pašalinanti atkryčių galimybę.
Daugeliu atvejų hemorojus nereikalauja skubios intervencijos (išskyrus stiprų kraujavimą su sunkia anemija), todėl pacientas turi teisę savarankiškai pasirinkti vieną iš gydytojo pasiūlytų gydymo būdų. Tik gydytojas po apžiūros gali nustatyti, kaip gydyti hemorojus vienoje ar kitoje stadijoje. Kadangi hemorojus sukelia daug rūpesčių ir nuolatinį diskomfortą, jo simptomai yra nemalonūs ir skausmingi, pacientai dažnai noriai sutinka atsikratyti šios ligos radikalių gydymo metodų pagalba. Hemorojaus gydymo kainos specializuotose klinikose taip pat priklauso nuo pažengusio proceso stadijos, todėl pacientui geriausias pasirinkimas – hemorojus gydyti iš karto po diagnozės.
Šios ligos prognozė priklauso nuo jos stadijos, tačiau beveik visais atvejais yra palanki.
Hemorojaus profilaktika
Hemorojaus prevencijos pagrindas yra veiksnių, prisidedančių prie kraujotakos sutrikimo tiesiosios žarnos kraujagyslėse, prevencija arba pašalinimas, taip pat virškinamojo trakto normalizavimas.
Svarbu operatyviai gydyti ligas, kurių klinikinės apraiškos gali būti viduriavimas ir vidurių užkietėjimas, normalizuoti ir racionalizuoti mitybą.
Norint išvengti hemorojaus, būtina reguliariai atlikti higienos procedūras, kruopščiai išvalyti išangę po tuštinimosi, naudoti minkštų rūšių popierių, jei reikia, atsisakyti tualetinio popieriaus ir tualetinį išangę nuplauti kambario temperatūros vandeniu.
Žmonės, kurie gyvena sėdimą gyvenimo būdą, turi įtraukti fizinius pratimus į savo kasdienybę ir daugiau vaikščioti. Pasireiškus pirmiesiems hemorojaus simptomams, reikėtų vengti bet kokio didelio fizinio krūvio.